Mūsų krašte, kaip ir visoje Baltijos jūros pietinėje pakrantėje, žmonės apsigyveno pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, tai yra 8-9 tūkstantmečiais iki Kristaus. Tai patvirtina jau trečią dešimtmetį Šiaulių „Aušros“ muziejaus mokslininkų tyrinėjamo Lieporių kaimo archeologinio komplekso radiniai. Čia aptiktos dvi senovės gyvenvietės. Radinių gausa ir platus tos vietovės apgyvendinimo laikotarpis davė daug naujų žinių krašto istorijos pažinimui. Vienoje tyrinėtų vietovių aptikti titnaginiai dirbiniai ir ugniakuro liekanos, datuojamos 9 tūkstantmečiu iki Kristaus. Antrojo horizonto radiniai: nuosėdinės rūdos kasimo duobės, rūdos apdeginimo židiniai, geležies lydymo krosnelių liekanos, šulinių, iš kurių buvo semiamas vanduo rūdai prieš lydymą plauti, vietos, anot archeologės Birutės Salatkienės, leidžia manyti, kad IV-V mūsų eros amžiuje čia būta nemažo geležies gamintojų centro.
Dvi senovės laikų stovyklavietės XIX a. pabaigoje tyrinėjo iš Varputėnų bajorų giminės kilęs dailininkas ir istorikas Tadas Daugirdas. Ventos pakrantėje, ties Bacaičių kaimu, jo rastos keraminės šukės su grūsto granito grūdeliais ir apdirbto titnago skiltelės priskiriamos neolito laikotarpiui, tai yra 4000-2000 metų iki Kristaus. Iš to laikotarpio žinomas ir žmogaus palaidojimas, aptiktas prie Šakynos.
Rajone esančius piliakalnius, pilkapius, senovės gyvenvietes yra tyrinėję archeologai Balys Tarvydas, Julius Naudužas, Vytautas Urbonavičius, Adolfas Tautavičius, Vytautas Daugutis. Jų darbus tęsia jaunosios kartos mokslininkai. Archeologinių ekspedicijų metu aptikti radiniai saugomi šalies muziejuose ir mokslo įstaigose, aprašyti mokslinėje literatūroje. Archeologinių radinių, aptiktų mūsų krašte, saugoma ir kitų šalių muziejuose.
Vėlesniais amžiais kraštas jau minimas ir rašytiniuose šaltiniuose. Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja, kad kalavijuočiai 1236 metų rudenį niokojo mūsų krašto pilis – Kulą, Busikę, Soulą. Su grobiu grįžtančius į Livoniją juos sumušė Žemaičių kunigaikščio Vykinto kariai. Žuvęs ir ordino magistras Folkvinas bei daug riterių. Mūšis vykęs Mūšos ir Tautinio upelių santakoje, prie dabartinių Meškuičių, ir į Europos istoriją įėjęs Saulės mūšio vardu.
Iš kronikų žinoma, kad 1348 metais Kalavijuočių ordino riteriai buvo apgulę ir sudegino Dubysos pilį. Po dešimtmečio – 1358 metų sausio 24 dieną, čia savo karius atvedęs ordino magistras Gosvinas vės radęs atstatytą pilį „Dobitzen in Saule“ ir ją sudeginęs. Apie tų mūšių ginkluotę primena archeologų rasti arbaletų strėlių antgaliai ir iš plieno grandinėlių sunarstytų šarvų liekanos.
Nuo užpuolikų kentėdavo ir kitos ant piliakalnių stovėjusios mūsų protėvių pilys.
Derlingose mūsų krašto žemėse jau nuo XIV a. pradėjo kurtis dvarai. Seniausia mokslininkų tyrinėta dvarvietė yra Kurtuvėnuose. Dvarus valdė kilmingos Bulionių, Karpių, Nagusrkių, Pacų, Radvilų, Ruževskių, Jelinskių, Burbų, Pliaterių giminės. Didesnieji dvarai priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams ir buvo valdomi jų patikėtinių. Po Lietuvos trečiojo padalijimo tie dvarai atiteko Rusijos sosto favoritams grafams Zubovams ir Naryškinams.
Išlikę dvarų archyvai, galintys daug papasakoti apie krašto praeitį, mažai tyrinėti, išblaškyti kaimyninių šalių saugyklose ir tebelaukia mokslininkų dėmesio.
Žinoma, kad 1697 metais tijūnas P. Šiukšta pardavė Gilvyčių dvarą su valstiečiais Kražių mokyklos neturtingiems moksleiviams išlaikyti. Padubysio dvaro savininkai Beinorai dalį savo žemių skyrė Šv. Bazilijaus Didžiojo vienuolyno steigimui ir mokyklos kūrimui.
Švedų karo metais Šiaulių kraštas atsidūrė Europos įvykių verpetuose. Čia savo kariuomenes buvo sutraukę Švedijos ir Rusijos didžiūnai. 1656 metų pavasarį prie Šiaulių susitelkę Žemaitijos sukilėliai stojo į atvirą mūšį su švedais. Aršiausias mūšis vykęs, istorikų spėjimu, dabartiniame Meškių kaime, netoli Bubių. Ta vieta, dabar miškais apaugusi, Šiurpkalniu iki šių dienų vadinama, nes švedų maršalo Magnus Gabrielio De le Gardžio vadovaujami švedų užpuolikai čia žiauriai sumušė žemaičius. Kronikos rašo, kad tūkstančiai jų buvo „pamauti ant geležų“, tūkstančiai „sukaustyti geležimis“ ir išvaryti į Rygą.
XVIII a. pabaigoje, kai Lietuvą dalijosi kaimynai, mūsų krašto žmonės vėl bruzdėjo. 1794 metais sukilę meškuitiečiai net keturis mėnesius priešinosi Rusijos caro kariuomenei, bet lokalinis pasipriešinimas buvo palaužtas, ir visa Lietuva atiteko Rusijai.
1831 metais, prieš pavergėjus sukilus lietuviams, Kuršėnai buvo tapę paskutiniuoju sukilimo centru. Liepos mėnesį čia įvyko sukilėlių karo tarybos posėdis, vadovaujamas generolo A.Gedgaudo. Iš čia sukilėliai atskiromis grupėmis veržėsi į Lenkiją, Prūsiją... Bažnyčioje buvo paliktas sukilėlių archyvas, apie kurio likimą nieko nežinoma.
Sukilimo dalyvis, Bagdonmiškio dvaro bajoras Fulgencijus Rimgaila, atsidūręs Paryžiuje, baigė Dailės akademiją ir pasižymėjo kaip produktyvus architektas, projektavęs bažnyčias ir dvarus, kūręs rūmų interjerus.
Aktyviai į 1863 metų sukilimą prieš caro priespaudą kilo ne tik bajorai, bet ir valstiečiai. Sukilėlių vadas Jonas Stanevičius, siekdamas sutelkti valstiečius, prisakė Gruzdžių ir Šakynos kunigams iš sakyklų skelbti sukilėlių manifestus, aiškinti sukilimo tikslus.
Pušynės dvaro savininkas Paulinas Bagdonavičius, vėliau tapęs Šiaulių apskrities sukilėlių vadu, prasidėjus sukilimui, sukvietė aplinkinių vietovių valstiečius į Kurtuvėnų miškus, kur dvi savaites mokė juos karybos. Vėliau su savo būriu dalyvavo kautynėse su caro kareiviais tiek mūsų rajone, tiek aplinkinėse vietovėse. Numalšinus sukilimą, slapstėsi savo dvare, buvo suimtas ir sušaudytas Šiauliuose, Sukilėlių kalnelyje. Čia buvo pakartas ir Laumakių kaimo valstietis Kazimieras Braziulis, kurio visa šeima ir kaimynai – trys broliai Butkai – taip pat dalyvavo sukilime.
Užgniaužus sukilimą, kraštą užgriuvo teroras – žemių nusavinimas, trėmimai į Sibirą. Tuo metu prasidėjo emigracija į Vakarų Europą, bėgimas į Ameriką...
Buvo uždraustas lietuviškas raštas, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, kai kurios rusinamos, persekiojami katalikų tikėjimas, bažnyčios. Ištisi kaimai buvo apgyvendinti atkeltais slavais.
Dar prieš sukilimą buvo panaikinta baudžiava, valstiečiai įgijo didesnį ekonominį savarankiškumą. Prakutusių ūkininkų vaikai, pramokę rašto slaptose lietuviškose mokyklose, buvo leidžiami į Šiaulių, Mintaujos, Rygos gimnazijas, kurias baigę, tęsdavo mokslus Rusijos arba Vakarų Europos universitetuose. Išvykę į svetimus kraštus, jungėsi į lietuvybės būrelius, besigilinančius į savo krašto praeitį, kultūrą, kalbą.
Taip formavosi tautinio atgimimo žadintojų žiedas, į kurį įėjo broliai Jonas, Rokas, Stanislovas Šliūpai iš Rakandžių kaimo, Jonas Spūdulis iš Pašvinės, Motiejus Čepas iš Diržių, Augustinas, Pranciškus, Julija, Veronika Janulaičiai iš Malavėnų kaimo.
Šie mokyti vyrai ir moterys daug pasidarbavo, kad Lietuva atgimtų, kad ji neišnyktų iš pasaulio tautų žemėlapio. Jie rūpinosi draudžiamos lietuviškos literatūros leidyba, platinimu, kūrė knygnešių tinklą, ugdė spaudos bendradarbius. Jų rūpesčiu buvo steigiamos mokyklos, rengiami vieši lietuviški spektakliai, organizuojamos Lietuvos inteligentų gegužinės. Jų pasiryžimo dėka imperijos valdžia buvo atakuojama protesto manifestais, teismų ieškiniais. Kova dėl spaudos lietuviškais rašmenimis tęsėsi iki 1904 metų pavasario.
Po I pasaulinio karo, po kovų su bermontininkais ir bolševikais gaivalais kraštas ėmė atgimti. Kūrėsi savivalda, buvo steigiamos mokyklos, ūkininkams rengiami žiemos kursai. Žemės ūkio specialistams rengti Gruzdžių dvare pradėjo veikti aukštesnioji gyvulininkystės mokykla. Kaimo jaunimas būrėsi į jaunųjų ūkininkų, pavasarininkų ratelius, kūrėsi visuomenės organizacijos kultūrai puoselėti.
Atsigaunančio žemės ūkio produkcijai perdirbti buvo statomos pieninės, sviesto gamyklos. Cukriniams runkeliams perdirbti Pavenčiuose pastatytas cukraus fabrikas, statybines medžiagas gamino keliolika plytinių, koklinių, miško medžiagą ruošė lentpjūvės.
Valsčiuose susikūrus savivaldai, didelis dėmesys skiriamas miestelių, bažnytkaimių tvarkymui: akmenimis grindžiamos gatvės, klojami šaligatviai, atsirado medelių sodinimo dienos. Savivaldybės rūpinosi sveikatos apsauga, varguomenės šelpimu, senų žmonių ir invalidų globa.
Atsisakant rėžinio ūkio, apkarpant dvarų žemes, vyko žemės reforma. Ūkininkai kūrėsi viensėdijose, buvo steigiami parodomieji ūkiai.
Vietoj karo metais suniokotų bažnyčių savo bokštus į dangų iškėlė naujos Kuršėnų, Šiupylių, Aukštelkės bažnyčios.
Atkuriamasis laikotarpis truko tik dvidešimt metų – į Lietuvą įsiveržus sovietinei kariuomenei, viskas sustojo: buvo išvaikytos lietuviškos organizacijos, nacionalizuotos įmonės ir parduotuvės, prasidėjo suėmimai, trėmimai į Sibirą, palietę šviesiausius krašto žmones: mokytojus, agronomus, gydytojus, dvasininkus.
Po to – vokiškoji okupacija, pažymėta visišku žydų bendruomenės sunaikinimu, trėmimais į darbo stovyklas, galutiniu pramonės ir verslo sužlugdymu.
Krašte dar šeimininkaujant vokiečiams, pradėjo kurtis pasipriešinimo okupantams organizacijos. Kuršėnų mokytojas Stasys Jarmala iš miesto jaunuomenės subūrė Vytauto Didžiojo sąjungą, kuri, frontui priartėjus, perėjo Lietuvos laisvės armijos žinion, o vėliau priklausė Žemaičių legiono Šiaulių apygardai.
Partizaninis karas, užsitęsęs visą dešimtmetį, į savo verpetą įtraukė šimtus mūsų rajono gyventojų. Čia veikė genio, Vytenio, Margio, kunigaikščio Žvelgaičio, Vytauto Didžiojo partizanų rinktinės, kurių nariai priešinosi krašto sovietizacijai, kolūkiui, žmonių trėmimams į Sibirą.
Dar nesibaigus karui, rajone pradėjo siautėti NKVD pasienio kariuomenės baudėjai. Jų įgulos buvo dislokuotos Ginkūnuose, Gruzdžiuose, Kuršėnuose, Bazilionuose.
Praėjus frontui, jau 1944 metų vasarą vėl prasidėjo areštai ir trėmimai. Į Sibirą gyventojai buvo vežami po kelis kartus per metus. Trėmimų mastai priklausė nuo bolševikinės valdžios užmojų ir nemokamos darbo jėgos poreikio Rusijos platybėse.
1948 metų birželį iš dabartinio rajono teritorijos išvežti 394 gyventojai, o 1949 metų kovo 25 dienos trėmimas pareikalavo beveik 2 tūkstančių aukų.
Teroras neapsiribojo trėmimais iš Lietuvos. Norėdami įbauginti gyventojus, okupantai rengdavo viešus teismus. Vos nutilus fronto gausmui, 1945 metų liepos 29 dieną gruzdiečiai buvo suvaryti į miestelio aikštę, kur NKVD karo tribunolas „teisė“ P.Petrylos partizanų būrio kovotojus. Po šio „teismo“ bauginamieji renginiai nusirito per visą Lietuvą. Po kelių dienų NKVD baudėjai Švendrių kaime prie Raudonų sudegino Klemanskių ir Lipskių sodybas su jų gyventojais. Vėliau buvo išžudytas Laumakių kaimas...
Nukraujavęs ir išniekintas kraštas su okupantais kovėsi ir toliau. Bandant centralizuoti partizaninės kovos valdymą, 1948 metų vasarą Dukto miške veikusioje Prisikėlimo apygardoje Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis – Vytautas įkūrė Laisvės kovotojų Vyriausiosios vadovybės bazę.
Paskutiniai partizanų būriai rajone likviduoti 1953 metais, bet ir 1954-1955 metais dar slapstėsi keletas partizanų, buvo leidžiama pogrindinė spauda.
Užgniaužus partizaninį judėjimą, pasibaigus trėmimams, kaimų gyventojai, suvaryti į kolūkius ir tarybinius ūkius, netekę žemės ir kito turto, negreitai atsigavo. Nuolatiniai eksperimentai ir reorganizacijos stabdė ūkio vystymąsi. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje žemės ūkio gamyba ėmė atsigauti. Tačiau prasidėjo totalinė melioracija, vienkiemių naikinimas, priverstinis perkėlimas į gyvenvietes. Tai įnešė sumaišties į bepradedančią nusistovėti gyvenseną, papročius.
Tuo laikotarpiu didelės gyvenvietės išaugo Verbūnuose, Briduose, Naisiuose, Gilvyčiuose, Kužiuose, Kairiuose. Tačiau valdžios siekis priartinti kaimo gyvenimą, prie miesto įgijo ir priešingą kryptį – gyventojai, melioratoriams naikinant vienkiemius, stengėsi namus statyti Šiaulių priemiesčiuose: išaugo Ginkūnų, Sutkūnų, Vijolių, Aukštelės, Medelyno, Lieporių gyvenvietės, kurių gyventojai, atsisveikinę su gimtuoju kaimu, ieškojo darbo mieste, jų vaikai siekė mokslo ir net negalvojo grįžti į tėvų gimtąsias vietas. Kaimas neteko judriausios, aktyviausios pokario kartos.
Kolūkių, tarybinių ūkių centruose, siekiant sulaikyti gyventojų migraciją, pradėta statyti mokyklas, vaikų darželius, kultūros namus, sveikatos priežiūros įstaigas, o kai kur – net sporto kompleksus.
Stipresnieji ūkiai, sukaupę lėšų, statė technikos dirbtuves, plėtė fermas, plėtojo pelningesnes netradicines gamybos šakas: bridiečiai, pasistatę šiltnamį, augino gėles ir jomis prekiavo visoje SSRS europinėje dalyje. Ginkūniškiai šiltnamių daržovėmis ir kiaušiniais aprūpindavo Šiaulių miestą, paukštininkyste užsiiminėjo ir Micaičių kolūkis, į Sąjungos platybes riedėjo ešelonai su Kairiuose ir Ginkūnuose išaugintais kopūstais. Kužių kolūkiui stiprėti padėjo švelniaplaukių žvėrelių ferma. Vis dėlto pagrindinis kaimo žmonių uždavinys buvo mėsos ir pieno gamyba. Tam turėjo pasitarnauti nusausinti neaprėpiami javų ir pievų plotai. Fermose išauginta produkcija, perdirbta Šiaulių pieno ir mėsos kombinatuose, keliavo į Maskvą ir Leningradą, nes milijoniniai miestai laukė lietuviškų dešrų ir sviesto.
Prasidėjus Atgimimui, „perestroikos“ architektas, SSKP CK generalinis sekretorius M.Gorbačiovas, atvykęs į Lietuvą stabdyti nacionalinio judėjimo, lankėsi ir Briduose, kur susitikimuose su žemdirbiais aiškino, jog tik kolūkis užtikrina jų gyvenimo pažangą ir laisvę. Deja, propagandinė kelionė nepakeitė žmonių nusistatymo tapti laisviems ir nepriklausomiems.
Šiaulių rajono žmonės, pakelti Sąjūdžio bangos, aktyviai dalyvavo Baltijos kelio ir Europos kelio renginiuose, Sausio įvykių metu stovėjo Parlamento ir televizijos bokšto gynyboje.
Atkūrus nepriklausomybę, žemdirbiai susigrąžino nacionalizuotas žemes, kuria savo ūkius, buriasi į žemės ūkio bendroves ir kooperatyvus. Gyventojai kuria savo verslą, užsiima amatais, prekyba, teikia paslaugas.
Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, žemdirbiai ir verslininkai, siekdami pasinaudoti ES fondų lėšomis, aktyviai rengia projektus paramai gauti. Jau statomos naujos fermos, žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės, perkama naši ir moderni technika.
Siekdami perimti Europos šalių patirtį, rajono savivaldybė plečia bendradarbiavimo ryšius su Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos, Suomijos, Norvegijos savivaldybėmis, kurios geranoriškai padeda pertvarkyti infrastruktūrą, saugoti gamtą.
