Kryžių kalno atlaidai

Į Kryžių kalną susirenkančiais maldininkais paprastai rūpindavosi gretimos Meškuičių parapijos kunigai. Beje, jie ne tik pritardavo kryžių statymui, bet ir ragindavo žmones juos statyti, mielai šventindavo čia statomus kryžius. Tad XIX a. pabaigoje ėmė rastis pamaldų Kryžių kalne tradicija, išsiskleidusi ir sutvirtėjusi tarpukariu.

XX a. pradžios periodikoje rašoma, kad vasarą šventadieniais susirinkdavo į Kryžių kalną daug žmonių. Ant kalno būdavo aukojamos šv. Mišios. Ypač didelės žmonių minios sueidavo ar suvažiuodavo ant Kalno per Jonines, atvykęs kunigas šventindavo kryžius. Gausybę maldininkų sutraukdavo ir Kryžių kalno atlaidai, vykdavę per Karmelio kalno Dievo Motinos (Škaplierinės) šventę. Kryžių kalne eidavo ir bažnytinės procesijos. Šiaulių laikraštis „Momentas“ 1928 m. rašė, kad tų metų liepos 15 d. kalnas sutraukė net 10 tūkst. maldininkų minią. Panašiai maldininkų kalnan susirinkdavo ir kitais metais.

Tokiai gausybei maldininkų suplūdus, Kalne būdavo sunku išsitekti. Be to, pasitaikius prastam orui, plyname lauke aukoti šv. Mišias ar vesti pamaldas buvo nepatogu. Tad 1929 m. sudarytas komitetas, turėjęs 1929 m. pavasarį Kryžių kalne pastatyti mažą medinę, iš lentų sukaltą koplytėlę Mišioms laikyti ir žmonėms susirinkti. Meškuičių parapijos kunigų iniciatyva koplyčia buvo pastatyta, tačiau ji buvo neskoninga, darkė kraštovaizdį, dėl jos kilo ginčių tarp Meškuičių klebono ir Šiaulių dekano. 1935 m. Vyriausios statybos inspekcijos nurodymu ji nugriauta. Ant Kryžių kalno vykstančios pamaldos sutraukdavo ne tik minias maldininkų, bet ir muzikantų, elgetų ar šiaip pasipelnytojų.

Sovietmečiu atlaidų tradicija Kryžių kalne dėl persekiojimų nutrūko. Atlaidai atgavinti tik popiežiui Jonui Pauliui II 1997 m. gegužės 28 d. įkūrus Šiaulių vyskupiją. Pirmasis Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis 1997 m. liepos 20 d. dekretu atnaujino Kryžių kalno atlaidų šventimą. Iki tol švęstus liepos 16-ąją, Karmelio Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) šventės dieną, atlaidus vysk. E. Bartulis perkėlė į paskutinį liepos sekmadienį.

Atgaivintuose Kryžių kalno atlaiduose susipina naujos ir senos šventimo formos: piligriminis žygis, dažniausiai jaunimo, į Kryžių kalną, kryžiaus nešimas, statymas, vigilija, Kryžiaus kelio ėjimas, Švč. Sakramento adoracija, katechezės, krikščioniškos muzikos koncertai, meniniai renginiai. Pagrindinę atlaidų dieną, sekmadienį, šv. Mišias aukoja suvažiavę Lietuvos vyskupai, atvyksta ir apaštališkasis nuncijus. Atlaidų programoje paprastai daug dėmesio skiriama jaunimui. Organizuojant atlaidus daug prisideda prie Kryžių kalno įsikūrę pranciškonai.

Paskutinį liepos sekmadienį, KRYŽIŲ KALNO atlaidai

Kiekvienais metais Kryžių kalnas sutraukia daugybę žmonių iš viso pasaulio.

Šią piligrimystės dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kviečia visus tikinčiuosius susitelkti prie Kryžių kalno ir kartu švęsti tikėjimo liudijimą. Kryžių kalnas yra žmogaus tikėjimo patirties vieta: prašymo ir dėkojimo vieta. Yra daugybė liudijimų, kuriais pasidalija Kryžių kalno lankytojai, kad Dievas atsakė į jų maldas, duoda gyvenimo kryptį ir sustiprinimą.

Kryžių kalnas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1850 metais, o XIX–XX amžių sandūroje jis tapo gerai žinoma sakraline vieta, kur pastoviai būdavo meldžiamasi. Ant šio kalno imta statyti ir kryžius, prašant Dievo įvairiausių malonių ar jam atsidėkojant.

Sovietų valdžios nurodymu kryžiai Kryžių kalne buvo naikinami, tačiau žmonės statydavo vis naujus ir naujus. 1961 metais ant kalno stovėję kryžiai buvo „nuvalyti“ buldozeriais ir sunaikinti, tačiau net ir po to žmonės slapčiomis kryžius atstatė.

Apie Kalną

Maždaug 12 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Šiaulių – Rygos geležinkelio linijos, laukuose stovi nelabai didelis, pailgas, per vidury įdubęs kalnas, visas tankiai nustatytas kryžiais. Tai garsusis Kryžių kalnas, liudijantis pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo visų laikų ir kartų žmones. Kryžių kalnas primena ne tik Atpirkėjo kančią bei mirtį, bet ir Jo prisikėlimą ir išaukštinimą, sykiu ir kiekvieno žmogaus išaukštinimą per Kryžiaus slėpinį. Keliaujantys į Kryžių kalną, jame besimeldžiantys, statantys kryžius, liudija iš kryžiaus trykštančią stiprybę, neišsenkančią viltį ir tikėjimą Dievo meile.

Viduramžiais ant šio kalno stovėjusi medinė pilis, kronikose vadinta „Kula“. Ją sunaikino Livonijos kariuomenė 1348 m. Ilgus metus kalnas stovėjo plikas. XIX a. viduryje ant piliakalnio, liaudies vadinto Pilies kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad pirmieji kryžiai pastatyti meldžiant Dievą sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863 m. sukilime žuvusiesiems atminti. Numalšinusi sukilimą caro valdžia uždraudė statyti kryžius – žmones, kurių sodybose stovėdavo kryžius, bausdavo, o kryžius griaudavo. Maldingi žmonės nė neketino atsisakyti statyti kryžius, tačiau rinkdavosi atokesnę vietą, tokia ir buvo Kryžių kalnas. Tad Kryžių kalnas yra ir visas kliūtis įveikiančios tikėjimo stiprybės ženklas.

Nepaisant caro valdžios draudimų, Pirmojo pasaulinio karo, Kryžių kalnas pamažėl augo. Kalnas suklestėjo tarpukariu. Į jį žmonės kopdavo melstis, jame būdavo aukojamos šv. Mišios. Ypač daug žmonių kalnan rinkdavosi vasaros šventadieniais. Liepos viduryje Kryžių kalne būdavo švenčiami atlaidai. Jų metu kalną apguldavo tūkstantinės žmonių minios.

Sovietų okupacijos laikotarpiu statyti kryžius kalne griežtai drausta, maldininkai vaikyti ir bausti. Negana to, kelis kartus smarkiai apgriautas ir pats kalnas, nuo jo nušluoti visi jame sustatyti kryžiai, atkirsti į jį vedantys keliai. Vienu metu kėsintasi Kryžių kalną net užtvindyti. Viskas klostėsi priešingai okupacinės valdžios lūkesčiams: juo smarkiau buvo naikinamas kalnas, juo galingiau jis atsinaujindavo. Žmonės statydavo kryžius nakčia, juos nešdavo nepaisydami pavojaus, draudimų ir persekiojimų. Kryžių kalnas tapo didvyriško pasipriešinimo tikėjimo laisvės užgniaužimui simboliu.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į Kryžių kalną nenutrūkstamu srautu ėmė traukti piligrimai. Kryžius imta statyti ir kalno papėdėje, mat pačiame kalne jie jau ėmė netilpti. Pats svarbiausias įvykis Kryžių kalno istorijoje, išgarsinęs jį visame pasaulyje, – popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1993 m. rugsėjo 7 d. Šventasis Tėvas meldėsi Kryžių kalne, aukojo šv. Mišias prie kalno pastatytoje koplyčioje ir kreipėsi į susirinkusią didžiulę tikinčiųjų minią: „Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują, trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.“ Savo apsilankymą Kryžių kalne popiežius vėliau daug kartų minėjo įvairiose kalbose.

Jonas Paulius II apsilankęs Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, paakino pranciškonus ir prie Kryžių kalno pastatyti eremą. 2000 m. liepos 8 d. pastatytasis vienuolynas pašventintas.

Naujas Kryžių kalno istorijos puslapis atverstas įkūrus Šiaulių vyskupiją. Kryžių kalnas tapo tarsi Šiaulių vyskupijos širdimi, pagrindine po Katedros šventove. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis atnaujino Kryžių kalno atlaidų šventimą.

 
 
Grįžti atgal į pradinį puslapį
Svetainėje naudojamos Zigmo Ripinsko nuotraukos
Pas mus įvairiausi lietuviški suvenyrai, išrankiausiam klientui: