Parkai

VARPUTĖNŲ DVARO PARKAS

Adresas: Varputėnų k., Kuršėnų sen.,

Šiaulių r. (1 km į vakarus nuo Kuršėnų–Šaukėnų kelio).

Plotas – 12,3 ha.

Varputėnai – gyvenvietė prie Kesaučio upelio, 28 km į pietvakarius nuo Šiaulių. Dvaras žinomas nuo XVI a. (paminėtas 1590 m. Beržėnų valsčiaus, kuriam jis tada priklausė, aktuose). 1778 m. jį nupirko dvarininkai Jelenskiai. 1792 m. Motiejus Jelenskis Varputėnuose pastatė Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. 1860 m. Jelenskaitė ištekėjo už M. Burbos, kuris Varputėnuose pastatė puošnius dviejų aukštų rūmus su bokštu. Dvarui priklausė apie 3000 ha žemės, čia buvo didelis žirgynas. Ūkis tais laikais buvo pavyzdinis. Dvarininkai turėjo didelę pypkių kolekciją. Jie rūpinosi parku, rengė gegužines, vaikštynes, plaukymus valtimis. Tais laikais parkas buvo gerai prižiūrimas. Tvenkinius jungė takai, čia buvo salelės, tilteliai, apžvalgos aikštelės. Netoli rūmų stovėjo didelis baublys. Per parką čiurleno į Ventą įtekantis Kesaučio upelis. Nepriklausomos Lietuvos metais parkas garsėjo svirnu, kuris pastatytas nenaudojant pjūklo – mediena buvo apdirbta tik kirviu.

Varputėnų parkas – mišrus su vyraujančiais peizažinio stiliaus elementais. Parke daugiausiai vietinių medžių rūšių. Iki šiol gražus parko akcentas – didelis tvenkinys. Ankstesnė Varputėnų parko struktūra apnykusi. Reikalingi tyrimai, restauravimo projektas, kad parką būtų galima toliau pritaikyti turizmo reikmėms.

Nuo 1958 m. parkas buvo saugomas valstybės. 1997 m. gruodžio 12 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a. dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G113K). Kompleksui priklauso: XIX a. I p. pastatyti rūmai, parkas, du tvartai, sandėlis, kumetynas.

KURŠĖNŲ DVARO PARKAS

Adresas: Kuršėnai, Šiaulių r.

Plotas – 5 ha.

Kairiajame Ventos krante buvęs Kuršėnų dvaras nuo 1631 m. iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Gruževskiams. Miestas formavosi šalia dvaro. Šių dienų sulaukė restauruoti mediniai dvaro rūmai ir keletas pagalbinių ūkinių pastatų.

Mišraus suplanavimo Kuršėnų parkas Ventos kairiajame krante įkurtas XIX a. Šiauriniame pakraštyje, tarp upės ir nedidelio intako, yra iš senvagės įrengtas tvenkinys, parko viduryje – apie 70 m skersmens apskrita pieva, apsodinta medžių eile, apjuosta plačia privažiavimo alėjos kilpa. Liepų alėja prie Ventos itin džiugina akį. Rytinėje parko dalyje – seni mediniai rūmai, gyvenamasis namas.

Parke vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai, tarp jų auga ir paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, karpotasis, plaukuotasis beržas, kalninė guoba, baltalksnis, paprastasis šermukšnis.

Iš gana gausių egzotinių augalų paminėtini šie: didžialapės liepos, paprastieji bukai, balzaminiai kėniai, švediniai šermukšniai, grakščiosios liepos, paprastieji kaštanai, sibiriniai ir europiniai maumedžiai, kurie auga parko pakraščiuose grupėmis ir pavieniui. Parke sutinkamas ir švedinis šermukšnis. Prie rūmų auga europiniai bei pilkieji kėniai.

Parko centrinėje dalyje įrengta aikštė. Čia vyksta miestelio šventės, renginiai.

Šalia parko – Kuršėnų kultūros namai, sandėlis.

Nuo 1958 m. Kuršėnų parkas pradėtas saugoti valstybės. 1986 m. jis paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Pastaraisiais metais parkas gana neblogai tvarkomas ir prižiūrimas.

KURTUVĖNŲ PARKAS

Adresas: Višinskio g. / Parko g., Kurtuvėnai, Šiaulių r.

Plotas – 13,6 ha.

Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje – šešių buvusių dvarų sodybos: Bubių, Gelučių, Kurtuvėnų, Mirskiškės, Šaukėnų ir Šilo Pavėžupio (Putvinskių). Kurtuvėnų dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti dar XVI a. pirmoje pusėje. Išlikusiuose 1592 m. dvaro inventoriuose apie sodybos želdinius dar nieko neužsimenama. Pirmosios žinios apie Kurtuvėnų dvaro sodus pasirodo 1674 m. dvaro inventoriuose. Greičiausiai tuo metu čia augo vietiniai medžiai ir krūmai, nes introdukuoti Lietuvos parkuose buvo pradėti sodinti tik apie XVIII a. pabaigą. Būtent tuo laiku Kurtuvėnų dvaro želdiniai buvo stipriai apnaikinti – čia neliko nė vieno vaismedžio.

Nuo 1716 m. iki pat XVIII a. pabaigos Kurtuvėnuose šeimininkavo Nagurskiai. Jų laikais iš naujo buvo užveistas dvaro sodas.

Yra pagrindo manyti, kad dabartinis parkas pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje. Išliko 1796 m. Kurtuvėnų dvaro šeimininko sutartis su žinomu ano meto Vilniaus sodų architektu Kazimieru Bolmanu. Joje nurodoma, kad K. Bolmanas Kurtuvėnuose, rekonstruojant dvaro parką, turėjo dirbti dvi savaites ir per 5 metus sodininkystės meno išmokyti vieną jaunuolį. Spėjama, kad tuo metu Kurtuvėnuose buvo suformuotas geometrinis parkas. Tokio parko liudininkės – iki mūsų dienų išlikusios geometriniams parkams būdingos tiesios medžių alėjos. Iš XVIII a. pabaigos prie senojo dvaro šulinio yra išlikęs akmenimis grįstas parko takelis.

XIX a. antroje pusėje dvarą nusipirko Zyberk Pliateriai. Nuo 1862 m. Kurtuvėnų žemės buvo Henriko Pliaterio nuosavybė. Jis dvarą paskyrė savo sūnui Liudvikui, vedusiam Teresę Zamoiską.

Pliateriai sumaniai šeimininkavo, rūpinosi miestelio gerove. Jie dvarvietėje įrengė daug tvenkinių, įkūrė aktyvų kultūros centrą.

XIX a. pabaigoje vietoje senųjų dvaro rūmų pastatyti nauji. Pertvarkytas ir juos supęs parkas. Po rekonstrukcijos jis įgavo peizažinio parko, kuriame vyrauja geometrinio parko elementai, bruožų. XX a. antroje pusėje parkas dar kartą rekonstruotas ir šiuo metu turi netaisyklingą tiesių takų tinklą.

Pliaterių laikais į dvarvietę buvo galima patekti pro gražius vartus, kurie stovėjo bažnyčios pusėje. Už dvaro svirno plytėjo sodas, kur augo nemažai obelų, serbentų. Greta buvo sodininko namelis.

1901 m. grafai Pliateriai savo vaikams mokyti į dvarą buvo pakvietę P. Višinskį, kuris čia gyveno iki 1903 m.

Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė dvaro rūmai.

Parkas nepriekaištingai tvarkytas iki pat Antrojo pasaulinio karo. Prieš karą ant parko kalvos buvo įrengta teniso aikštelė, namelis, skirtas vaikų žaidimams.

Dvarvietėje buvo trys tvenkiniai. Išliko du. Vienas jų – šalia minėtos kalvos, antrasis – už dvaro svirno. Dvaro parką nuo seno iš šiaurės ir rytų pusės juosė mūro tvora. Parką juosė ir medinės tvoros su plytų mūro stulpais (išliko tik fragmentai).

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas.

Kurtuvėnų dvaro parke 1996 m. atliktų tyrimų metu nustatyta, kad iš vietinių medžių ir krūmų čia auga paprastieji ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, blindės, drebulės, paprastosios eglės, baltieji gluosniai, kalninės guobos, paprastosios ievos, paprastieji klevai, paprastieji šermukšniai, paprastieji uosiai, paprastieji lazdynai, karpotieji ožekšniai, kalniniai serbentai. Iš introdukuotų medžių augo 7 rūšys: paprastieji kaštonai, didžialapės liepos, europiniai maumedžiai, Duglaso pocūgės, vakarinės tujos, kvapiosios tuopos, rūgštieji žagreniai. Introdukuotų krūmų buvo 8 rūšys: paprastoji alyva, darželinis jazminas, plikoji lanksva, šermukšnialapė lanksvūnė, baltuogė meškytė, paprastasis pūslenis, baltoji sedula, kalninis serbentas, geltonasis žirnmedis.

Senojo dvaro sodo išlikusi tik dalis.

Dvarvietėje seniausias ir vertingiausias pastatas ilgą laiką buvo apie 1796-uosius metus be jokios vinies pastatytas medinis svirnas (stačiakampio plano, dviejų aukštų su pastoge ir keturšlaičiu mansardiniu stogu, su kolonomis ir ornamentuotomis durimis). Svirną 2002 m. sudegino nežinomi piktadariai. Prieš gaisrą svirnas buvo restauruotas – atlikti jo konservavimo ir restauravimo darbai. (Dar XIX a. dvarininkas Nagurskis, apsilankęs užsienyje, sugalvojo savo svirne įkurti baudžiauninkų teatrą. Čia baudžiauninkai šokdavo ir dainuodavo, dvaro svečiams buvo rodomi spektakliai. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai svirne laikė grūdus.)

Šiuo metu Kurtuvėnų parke senovinio stiliaus raudonų plytų pastate įsikūrusi Kurtuvėnų regioninio parko administracija.

Kurtuvėnų parkas – mėgstama gyventojų susibūrimų ir poilsio vieta. Parko teritorijoje pastatyta skulptūra „Perkūno medis“.

Parke gausu valgomųjų sraigių. Senųjų medžių drevėse veisiasi 5 rūšių šikšnosparniai, pelėdos, apuokai, geniai.

1997 m. gruodžio 31 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti Kurtuvėnų dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G112K). Jos kompleksui dabar priklauso parkas, oficina, karvidė, arklidė, virtuvė, daržinė, rūsys, du kumetynai. Pastaraisiais metais parkas gana gerai tvarkomas ir prižiūrimas. Tuo rūpinasi Kurtuvėnų regioninis parkas.

PAEŽERIŲ DVARO PARKAS

Adresas: Paežerių k., Raudėnų sen., Šiaulių r.

Plotas – 4 ha.

Paežerių dvarą ir mišrų parką įkūrė Pavenčių dvarininkas Gurskis. 1992 m. S. Gasparavičienės parengtoje istorinėje pažymoje apie senąją Paežerių dvaro sodybą rašoma, kad Paežerių dvaro rūmus supo 1900–1905 m. sukurtas, garsaus to meto Lietuvos pomologo Zaleskio suprojektuotas parkas. Anot R. Aftanazio, parkas paežerėje užėmė 500 m ilgio ir 300 m pločio sklypą. Į jį Zaleskis buvo įkomponavęs ir prieš tai čia augusį parką bei sodą.

Ilga medžiais apsodinta alėja, pereinanti į kelią, jungė Paežerius su gretimu Juozapavos dvaru. Parke augo retų rūšių kedrai, tuopos ir, kaip spėjama, iš Kuršėnų atvežti maumedžiai. Prieš rūmus buvo įrengtos dvi apvalios klombos ir gazonai. Viename iš jų stovėjo mūrinė atvira altana, kurios stogą prilaikė kolonos. Iš čia atsiverdavo puikus vaizdas į ežerą.

Po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo išparceliuotas ir Gurskiams liko tik dvaro sodyba, parkas ir ežeras. 1981 m. dvaro rūmai ir parkas atiteko Pavenčių cukraus fabrikui. Rūmai buvo gana gražiai pritaikyti fabriko reprezentaciniams renginiams bei svečių priėmimams, neblogai išsilaikė iki šiol. Greta pastatyti 2 nauji namai, kurie buvo naudojami fabriko darbuotojų poilsiui. Dabar parko teritorijoje planuojama įkurti tarptautinį jaunimo centrą.

Paežerių parkas – labai gražioje vietoje. Nuo rūmų pusės atsiveria puikūs vaizdai į ežerą ir gretimas apylinkes. Tačiau parkas pastaraisiais metais ne visai tinkamai prižiūrimas. Erdvinę jo struktūrą apgadino sovietmečiu melioratorių pakeltas ežero vandens lygis. Tada buvo užtvindyta dalis parko.

Nuo 1958 m. Paežerių parką pradėjo saugoti valstybė. 1986 m. jis buvo paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Parke iki šiol greta vietinių medžių – klevų, liepų, ąžuolų, uosių, beržų, drebulių, guobų, eglių – auga ir egzotiniai: glaustašakės kalninės guobos, europiniai maumedžiai, didžialapės ir europinės liepos, paprastieji kaštonai.

http://www.oginski.lt/

GRUZDŽIŲ DVARO PARKAS

Adresas: Jaunimo g. 10, Gruzdžių k., Gruzdžių sen., Šiaulių r.

Plotas – 17,8 ha

Architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti XVIII a.– XX a. I p. Gruzdžių dvaro sodyba 1997 m. gruodžio 31 d. įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kompleksui priklauso 26 objektai: XIX a. viduryje suformuotas parkas,1740–1769 m. pastatyti, 1817 m. perstatyti rūmai, 1817 m. pastatytas ekonomo namas, kumetynas, sandėlis, 1818 m. pastatytas, XX a. I p. rekonstruotas svirnas, pastatas, karvidės (1819 m.), kiaulidė, karietinė, arklidė (1820 m.), vežiminė (1820 m.), tvartas, ūkinis pastatas, 1938 m. pastatytas namas, arklidės-namas (1928 m.), vandens bokštas su maniežu (1820 m.), kumetynas, tvartas, daržinė (1894 m.), oficina, ledainė, pieninė, ūkinis pastatas, sandėlis (1828 m.), garinis malūnas su džiovykla.

BUBIŲ DVARO PARKAS

Adresas: Dubysos g., Bubių k., Bubių sen., Šiaulių r.

Plotas – 25,05 ha.

Architektūrinę, technologinę, kraštovaizdinę vertę turinti abipus Šiaulių–Kelmės kelio išsidėsčiusi Bubių dvaro sodyba 1999 m. kovo 31 d. įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G211K). Kartu su 1908 m. pastatytais rūmais sodybos kompleksui priklauso ir parkas, XIX a. pastatyta ir XX a. pradžioje rekonstruota arklidė, grūdų sandėlis (1830 m.), sodininko namas, sarginė (XX a. pr.), mokykla, mokytojų namas, trys kumetynai (1830 m.; XIX a. pab.–XX a. pr.; XX a. pr.), tvartas, siloso bokštas, dvi daržinės, spirito varykla, spirito saugykla, ūkinis pastatas, namas, lentpjūvė ir joje esanti technika.

 
 
Grįžti atgal į pradinį puslapį
Svetainėje naudojamos Zigmo Ripinsko nuotraukos
Pas mus įvairiausi lietuviški suvenyrai, išrankiausiam klientui: