Lapkasių dvaro fragmentai

Dvarai

Kontaktai

Ištrauka iš Jono Kiriliausko knygos „Pamiršti nepamiršti Kuršėnų krašto dvarai"

 „Lapkasiai – dvaras prie trakto iš Kuršėnų į Telšius. Apie 1858 m. Lapkasių dvare gyveno 15 žmonių. Rusiškuose šaltiniuose minimas vandens malūnas, nors galbūt tai buvęs vėjo malūnas. XIX a. pasiekė kaip dvaras, kuris po Juozo Nagurskio eksdivizijos (turtų išpardavimo dėl įsiskolinimų) atiteko Pranui Janavičiui. Dvarui priklausė ir nemažai miško. Po P. Janavičiaus mirties dvaras atiteko jo broliui Antanui. Jis nupirko ir prie Lapkasių dvaro prijungė Gaudučių dvaro žemės 16 valakų, iškirto trečdalį miško ir įkūrė Permenų palivarką.
Jo sūnus Tomas Janavičius iš Vaišvilų nupirko Ylakių dvarą su dar 12 valakų. Tomas buvo geras ūkininkas: jam valdant dvaras klestėjo. Dvare veikė degtinės varykla, malūnas, nuo 1861 m. dvarui priklausė dar 827 dešimtinės žemės, vadinasi, buvo per 1000 ha, iš jų dar 170 dešimtinių sudarė miškas – taigi dvaras gaudavo didžiules pajamas. Dvaro turtingumą liudijo įsigytas nekilnojamasis turtas: du namai Šiauliuose ir namas Liepojoje.

Tomas Janavičius su žmona Aleksandra turėjo penkis vaikus: sūnus Antaną, Liudviką, Kazimierą ir dukras Eleną ir Sofiją. Tomas Janavičius mirė 1883 m., o dvarą paveldėjo sūnus Kazimieras, kuris, baigęs Šiaulių gimnaziją, mokėsi Bulavų (Novoaleksandrovsko) agronomijos institute, bet dėl tėvo mirties jo nebaigė. Besimokydamas buvo įsitraukęs į anticarinę ir lietuvišką veiklą. Todėl jam, grįžusiam į Lapkasius, buvo priskirta slapta policijos priežiūra. Vis dėlto Kazimieras Janavičius pasuko lietuvybės puoselėjimo linkme, nes buvo vienas iš trijų 1908 m. Šiauliuose kuriamos lietuvių scenos mėgėjų draugijos „Varpas“ įkūrėjų. Pradžioje draugijai priklausė 55 nariai. 1909 m. viduryje draugija jau turėjo per 155 narius, buvo pastačiusi kelis spektaklius, iš kurių pažymėtini tragedija „Keistutis“ ir „Inteligentai“, surengusi Didžiąją lietuvių gegužinę. Kiekvieną šeštadienį draugijos išnuomotame penkių kambarių bute vykdavo vakarėliai, kurių metu šokius keisdavo skaitymas ir pranešimai (referatai). Bute buvo įrengta scena, nusipirktas fortepijonas, teatro butaforija. Pinigų metinė apyvarta buvo 182 rubliai. Draugijos revizijos komisijoje kartu su V. Zubovu ir V. Gruzdžiu dalyvavo ir K. Janavičius. Mirė K. Janavičius 1915 m. per Velykas. Nekrologe lietuviškoje spaudoje buvo rašoma: „Tai buvo savo krašto pilietis ir tikras žemaitis, nors ir priklausė dvarininkų luomui.“ 

Sūnus Liudvikas Janavičius (1859–1902 m.) mokėsi namuose, jo ir kitų vaikų mokytojas buvo Laurynas Ivinskis (1811–1881 m.). 1869–1876 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1876–1880 m. –Vilniaus realinėje gimnazijoje, 1880–1883 m. – Petrovskio Razumovskio žemdirbystės ir miškų akademijoje Maskvoje, 1884 m. įstojo į Varšuvos universitetą. Nuo 1880 m. – Lenkijos socialistų bendrijos narys, nuo 1881 m. – Lenkijos ir Lietuvos socialistinės revoliucijos partijos narys. 1881–1882 m. kartu su Jonu Šliūpu redagavo socialistinius atsišaukimus, 1882 m. vasarą rinko aukas politiniams kaliniams, 1883 m. organizavo Maskvos studentų visuotinę sąjungą. 1883 m. su Liudviku Varynskiu įkūrė partiją „Proletariatas“, buvo jos pirmojo suvažiavimo Vilniuje dalyvis ir vienas iš partijos vadovų. Kartu su J. Šliūpu išvertė į lietuvių kalbą partijos „Manifestą artojams“. 1883 m. suėmus L. Varynskį, tapo partijos vadovu. Paveldėjęs dvaro dalį, gaunamomis pajamomis rėmė G. Plechanovo „Darbo išvadavimo grupę“. 1884 m. birželio 30 d. Varšuvoje suimtas, 1885 m. nuteistas 16 metų katorgos, 1886–1896 m. kalėjo Petro ir Povilo tvirtovėje Sankt Peterburge ir kitur. 1897 m. ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos. Kalėjimuose parašė prisiminimus apie Šiaulių gimnaziją, kalinimo metus, 1892 m. išleido studiją „Lenkijos pramonės vystymosi bruožai“. Nukankintas ligų 1902 m. nusižudė.

Išmirus bevaikiams Tomo Janavičiaus sūnums, dvarą vedybų keliu paveldėjo Aleksandras  Dovoina-Silvestravičius (1857 m. gegužės 4 d. – 1911 m. sausio 14 d.), vedęs Eleną Oktaviją Janavičiūtę. Aleksandrui tai buvo antroji santuoka. Iš pirmosios jis turėjo du sūnus: Julijų Onufrijų ir Aleksandrą Prosperą. Su Elena turėjo sūnų Karolį Liudviką (1898–1993 m.).

Šis dvarininkas pagarsėjo tuo, kad, pasidavęs Kuršėnų klebono A. Eidimto spaudimui, parašė skundą ir dalyvavo šmeižto kampanijoje, kuria buvo siekiama pašalinti iš Micaičių 1901–1902 m. ten klebonavusį Juozą Tumą-Vaižgantą. Bet vėliau, panaikinus lietuviškų rašmenų draudimą, jis padėjo Kuršėnuose knygyną įkūrusiam A. Ratkui platinti lietuviškas knygas ir laikraščius po Žemaitiją – skolino jam savo dvaro arklius.
Aleksandras Dovoina-Silvestravičius buvo žmogus labai išsilavinęs, labai vertinamas lenkų žemvaldžių Lietuvoje. Jis aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug rašė į lenkiškus Vilniaus laikraščius ir žurnalus. Į daugiatomį lenkišką „Geografijos žodyną“ (XIV tomų) parašė vertingą studiją apie Žemaitiją. Nuo jaunų dienų daug rašė į „Przegląd Tygodniow“. Už straipsnį „Belaukiant ryto“, išspausdintą „Goniec Wilenski,“ caro valdžios buvo nuteistas trims mėnesiams tvirtovės kalėjimo, tačiau mirtis išvadavo jį nuo bausmės atlikimo.  Be literatūrinės veiklos, buvo aktyvus politinės ir kultūrinės veiklos dalyvis: dalyvavo rinkimuose į Rusijos II ir V Dūmas, buvo vienas iš Žemės ūkio parodų Šiauliuose organizatorių. 

Mirė nuo širdies ligos – matyt, bausmė pagreitino mirtį. Tame kontekste suprantami ir kunigo J. Tumo-Vaižganto dažni vizitai į Lapkasius. Matyt, ten jis vykdavo ne tik dėl turtingos bibliotekos, bet ir dėl išsilavinusio pašnekovo. Bendrą kalbą pašnekovai galėjo rasti, nes turėjo bendrą priešą – carinę Rusiją.

1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lapkasių dvare gyveno 87 žmonės, atstumas iki Kuršėnų geležinkelio stoties – 12,5 km, iki Kuršėnų pašto – 8 km. Savininkas tarpukariu (1919 –1940 m.) buvo Karolis Liudvikas Dovoina-Silvestravičius. Amžininkai prisimena, kad apie 1920 m. savininkas, nusisamdęs vokietį meistrą, Gaudučių pakraštyje buvo pradėjęs gaminti plytas – neaišku ar dvaro reikmėms, ar parduoti norėdamas. Paskutinis dvaro savininkas buvo baigęs medicinos mokslus, mokėsi Pirmojo pasaulinio karo metais ir dėl to kare nedalyvavo. Tik 1926 m. baigė Berlyno Frydricho Vilhelmo universitetą. Gydytojo praktika užsiėmė Lapkasiuose, iki Antrojo pasaulinio karo dirbo Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos ligoninėse. 1945 m. traukėsi į Vakarus, pateko į JAV okupacinę zoną, dirbo pabėgėlių stovyklose gydytoju. 1948 m. emigravo į JAV. 1949 m. emigravo į Australiją, pagal susitarimą su Australijos vyriausybe turėjo atidirbti kurį laiką Tasmanijoje. Po to gyveno Australijoje, buvo aktyvus lenkų emigrantų bendruomenės narys. Žmona Irena Rušycaitė (1911–1993 m.) buvo kilusi iš Vilniaus smulkiųjų bajorų, baigė lenkų gimnaziją, padėjo vyrui dirbti. 1993 m. kovo mėnesį mirė Karolis, tais pačiais metais, po trijų mėnesių, mirė ir jo žmona Irena."

Janavičių giminės herbas
Radwan

 

Dvaras nepritaikytas turizmo poreikiams.

Atsiliepimai

Komentuoti