Akmuo su „Dievo pėda“

Mitologinės vietos / objektai

Seniau šis akmuo gulėjo pelkėtoje Kurtuvėnų miško dalyje netoli Rimo kalno. Nuo sunaikinimo jį išgelbėjo vienas Mekių kaimo gyventojas. Žmogus kelis dešimtmečius jį saugojo savo sodyboje. 2008 m. Kurtuvėnų bendruomenės iniciatyva akmuo su „Dievo pėda“ buvo parvežtas ir pastatytas netoli buvusios vietos, Ribiškių kalnelio papėdėje.

Apie neįprastą įspaudą akmenyje žmonės kalbėdavo, kad Dievas iš dangaus nužengęs paliko. Kiti tikino, kad lėkė angels ir išmynė ant akmens pėdikes.

Akmenų su įvairiomis pėdomis Lietuvoje buvo žinoma daugiau kaip 150. Nemažai jų sunaikinta – suskaldyta ir panaudota statybose. Išlikusieji dažniausiai yra toli nuo gyvenamų vietų, kai kurie aptinkami prie akmens amžiaus stovyklų, piliakalnių, senovinių kapinynų.

Pėduotais akmenys vadinami dėl pailgų 10–40 cm ilgio, 4–15 cm pločio, 2–7 cm gylio (rečiau didesnių) įdubimų. Vieni būna panašūs į basą ar apautą žmogaus pėdą, kiti primena žvėrių bei naminių gyvūnų pėdsakus.

Įdubos, kurios nėra panašios į gyvų padarų pėdas, neretai priskiriamos mitologiniams personažams – laumėms, velniams. Tikintieji akmenyse įžvelgia angelų ir netgi šv. Mergelės Marijos pėdsakų.

Mokslininkų nuomone, seniausios pėdos akmenyse buvo iškaltos akmens amžiuje. Baltosios jūros ir Onegos ežero pakrantėse pėduotųjų akmenų randama prie neolito stovyklaviečių, kur žmonės gyveno III–I tūkstantmečiuose prieš mūsų erą. Manoma, kad pėdų kalimas akmenyse buvo susijęs su toteminiais ženklais. Šeimyninės bendruomenės taip galėjo žymėti savo teritorijas. Gali būti, kad pėdos akmenyse turėjo ir magiškos reikšmės, tikėta, kad į akmenis persikelia mirusiųjų vėlės.

Tobulėjant įrankiams, žmonės galėjo akmenyse iškalti ryškesnius ženklus su statesniais ir lygesniais kraštais. Vėlesniam laikotarpiui priskiriama daugelis vadinamųjų velnio pėdų.

Atsiliepimai

Komentuoti